Hialurono rūgštis

Hialurono rūgštis

Hialurono rūgšties kilmė ir funkcija organizme

Hialurono rūgštis, taip pat žinoma kaip hialuronanas, yra skaidri biologiškai aktyvi medžiaga, kurią natūraliai gamina jūsų organizmas. Tai natūralus odos struktūrinis biopolimeras, pirmą kartą atrastas ir aprašytas 1934 m. Nuo tada, hialurono rūgštis buvo plačiai naudojama neurochirurgijoje ir odos žaizdų gydyme. Šiuo metu hialurono rūgštis plačiai naudojama oftalmologijoje, reumatologijoje ir dermatologijoje. Hialurono rūgštis plačiai naudojama ir estetinėje medicinoje dėl savo specifinių savybių, leidžiančių pritraukti daugybę vandens molekulių. Tai pagerina audinių drėkinimą ir jų atsparumą mechaniniams pažeidimams. Susidomėjimas šiuo junginiu akivaizdus dar ir dėl to, kad jis yra plačiai prieinamas, pilnai rezorbuojamas ir biologiškai suderinamas. Hialurinas taip pat gali būti naudojamas kaip žymeklis diagnozuojant tam tikrą vėžio formą ar kepenų ligas. Hialurono rūgštis tai glikozaminglikanų klasei priklausantis nešakotos grandinės angliavandenis (arba polisacharidas), sudarytas iš pasikartojančių D-gliukurono rūgšties ir D-N-acetilgliukozamino disacharidų. Hialurono rūgštis yra pagrindinis komponentas, suteikiantis odai struktūrą, ir yra atsakingas už tą putlią ir drėkinamą išvaizdą, tačiau senstant šio junginio drastiškai mažėja, todėl oda suglemba ir formuojasi raukšlės. Hialurono rūgštis pasižymi anti-senėjimo ir raukšlių mažinimo, drėkinamuoju poveikiu, didina odos elastingumą, gali padėti gydyti egzemą, veido paraudimą, žaizdas.

Hialurono rūgšties lokalizacija organizme

70 kg sveriančiame žmogaus kūne yra 15 g hialurono rūgšties. Didžiausias šio junginio kiekis yra odoje (maždaug pusė viso hialurono rūgšties kiekio organizme), sinovialiniame skystyje, stiklakūnyje, virkštelėje, tai taip pat sąnariuose, sausgyslėse, pleuroje, širdiplėvėje. Hialurono rūgštis dalyvauja daugybėje procesų vykstančių organizme. Be elastingumą suteikiančios savybės, laisvųjų radikalų pašalinimo, hialuronas taip pat atlieka svarbų vaidmenį gydant žaizdas, kaip ir ovuliacijos, apvaisinimo procesuose, signalo perdavime ir naviko fiziologijoje.

Kodėl hialurono rūgštis tokia stebuklinga?

Pirmiausia tai - hialurono rūgštis gali pritraukti iki 1000 kartų daugiau nei jų svoris vandens molekulių! Kitaip tariant, jis veikia kaip drėkiklis ir laiko vandens molekules ant odos paviršiaus, kad oda būtų švelni ir hidratuota. Kalbėdami apie gerai drėkinamą odą, turime omenyje odą, kurioje yra daug vandens. Galbūt esate girdėję terminą transepiderminis vandens netekimas? Tai yra mokslinis terminas, skirtas matuoti, kiek vandens išgaruoja iš odos. Hialurono rūgštis užtikrina, kad vanduo nedingtų nuo jūsų odos paviršiaus, sulėtindama vandens garavimo greitį. Hialurono rūgšties nauda odai yra susijusi su jos molekuline mase ir koncentracija. Šiuo atveju svarbu dydis! Molekulinė masė reiškia jos masę arba hialurono rūgšties molekulės dydį. Tai matuojama vadinamais vieningais atominės masės vienetais - daltonais arba trumpai kDa. Remiantis naujausiais tyrimais su žmonėmis, odai naudingiausia yra hialurono rūgštis, kurios dydis nuo 50 iki 1 000 kDa. Viskas, kas aukščiau, nepadarys per didelio skirtumo. Viskas, kas žemiau, gali sukelti uždegimą. Hialurono rūgšties skersmuo taip pat svarbus, nes jis taip pat lemia ingrediento gebėjimą prasiskverbti į odą. Buvo ištirtas vietinės, mažos molekulinės nano-hialuroido rūgšties veiksmingumas ir nustatyta, kad mažesnės nei 500 kDa medžiagos: pakeitė raukšlių gylį, padidino drėgmę, padidino elastingumą aplink akį, pagerino įsigėrimą į odą. Didesnėms molekulėms, kurių molekulinė masė viršija 500 kDa, sunkiau praeiti per odos barjerą.

Senėjimo procesai ir hialurono rūgšties svarba

Žmogaus odos senėjimas yra sudėtingas biologinis procesas. Tai dviejų biologiškai nepriklausomų procesų rezultatas. Pirmasis yra savaiminis ar įgimtas senėjimas, neišvengiamas procesas, kuris odą veikia tuo pačiu modeliu kaip ir visus vidaus organus. Antrasis tai išorinis senėjimas - išorinių aplinkos veiksnių rezultatas. Vidinį odos senėjimą įtakoja hormoniniai pokyčiai, atsirandantys su amžiumi, pvz.: laipsniškai mažėjanti moteriškų lytinių hormonų - estrogenų ir progesterono - sumažėjimas menopauzės metu. Nustatyta, kad lytinių hormonų trūkumas lemia kolageno skaidymąsi, odos sausumą, elastingumo praradimą, epidermio atrofiją ir odos raukšlėjimasis. Nors vidinis ir išorinis odos senėjimas yra besiskiriantys procesai, jų metu vyksta panašūs molekuliniai mechanizmai. Pavyzdžiui, laisvieji radikalai ir jų perteklinis susikaupimas vaidina itin svarbų vaidmenį senėjimo procese. Laisvųjų radikalų perteklius sąlygoja odos struktūrinio baltymo kolageno skaidymąsi, slopina kolageno sintezę, ir tuo pačiu spartina savaiminį odos senėjimą. Odos senėjimas taip pat susijęs su odos drėgmės praradimu. Pagrindinė odos drėgmės molekulė yra hialurono rūgštis arba glikozaminoglikanas, turintis unikalų gebėjimą surišti ir išlaikyti vandens molekules. Hialurono rūgštis priklauso tarpląstelinės terpės molekulėms. Per pastaruosius dešimtmečius odos sudedamosios dalys buvo gerai išanalizuotos. Anksčiau, dauguma tyrimų buvo orientuoti į pagrindinių odos sluoksnių, tokių kaip epidermis ar derma, ląsteles. Neseniai įrodyta, kad tarpląstelinės terpės molekulės išsidėsčiusios tarp pagrindinių odos sluoksnių ląstelių, turi didelį poveikį pastarųjų ląstelių funkcijai. Šios tarpląstelinės terpės ląstelės sudaro labai organizuotą struktūrą, į kurios sudėtį įeina gliukozaminglikanai, proteoglikanai, augimo faktoriai ir struktūrinis baltymas - kolagenas. Tačiau vyraujantis odos tarpląstelinės terpės komponentas yra hialurono rūgštis. Odos drėgmę nulemia vandens, sujungto su hialurono rūgšties molekulėmis, dermoje ir gyvybiškai svarbiose epidermio srityse, kiekis, kai odos hidracijos palaikymas priklauso nuo odos granulinio sluoksnio (šis sluoksnis yra odos epidermio sudedamoji dalis). Odos hialorono rūgštis sudaro apie 50 proc. viso kūno hialurono rūgšties. Dermoje esančio hialurono rūgšties kiekis yra žymiai didesnis nei epidermyje. Derma jungiasi su limfine ir kraujagyslių sistemomis. Hialurono rūgštis dermoje reguliuoja vandens balansą, osmosinį slėgį ir jonų srautą, funkcionuoja kaip tinklas ir stabilizuoja odos struktūrą elektrostatinės sąveikos būdu. Hialurono rūgšties pusiausvyros pokyčio, vykstančio senstant, priežastis dar nėra aiški. Taigi, epidermis praranda pagrindinę molekulę, atsakingą už vandens prisijungimą ir sulaikymą, dėl ko prarandama odos drėgmė. Dermoje vyksta svarbiausias su senėjimo procesu vykstantis pokytis – hialurono rūgšties sukibimas su audinių struktūromis kaip ir kolageno praradimas su amžiumi. Visi minėti su amžiumi susiję reiškiniai prisideda prie akivaizdžios odos išsausėjimo (dehidracijos), atrofijos ir elastingumo praradimo. Priešlaikinis odos senėjimas yra pakartotinio ir prailginto UV spindulių poveikio rezultatas. Maždaug 80 proc. veido odos senėjimo nulemia UV spindulių poveikis. Vykstant fotosenėjimui (kylančiam dėl UV spinduliuotės poveikio), odoje sumažėja hialurono rūgšties kiekis bei jos sintezė (gamyba).

Hialurono rūgšties papildai

Hialurono rūgšties papildus gali saugiai vartoti dauguma žmonių ir jie teikia daug naudos sveikatai. Ji gali būti naudojama įvairiai. Daugelis žmonių hialurono rūgštį vartoja kaip priedą, tačiau ji taip pat naudojama įvairiuose serumuose, akių lašuose ir injekcijose. Geriamieji papildai padidina hialurono rūgšties kiekį odoje, todėl pagrįstai galime teigti, kad jie gali suteikti ypatingos naudos mūsų sveikatai ir grožiui.Tai naudingas priedas esant įvairioms sąlygoms, ypač susijusioms su odos ir sąnarių sveikata. Hialurono rūgšties papildai yra labai naudingi žmonėms, kenčiantiems nuo osteoartrito - degeneracinės sąnarių ligos, kurią ilgainiui sukelia sąnarių nusidėvėjimas. Hialurono poveikis nėštumo ar žindymo laikotarpiu nėra išsamiai ištirtas, todėl šios nėščiosios ir žindančios moterys turėtų būti atsargios ir būtinai pasitarti su gydytoju prieš šio papildo vartojimą. Taip pat yra keletas įrodymų, kad vėžinės ląstelės yra jautrios hialurono rūgščiai ir vartojant papildus, jos gali greičiau augti.

  • Heldin, P., Karousou, E., Bernert, B., Porsch, H., Nishitsuka, K., & Skandalis, S. S. (2008). Importance of hyaluronan-CD44 interactions in inflammation and tumorigenesis. Connective tissue research, 49(3-4), 215-218.
  • Itano, N., Zhuo, L., & Kimata, K. (2008). Impact of the hyaluronan‐rich tumor microenvironment on cancer initiation and progression. Cancer science, 99(9), 1720-1725.
  • Jensen, G. S., Attridge, V. L., Lenninger, M. R., & Benson, K. F. (2015). Oral intake of a liquid high-molecular-weight hyaluronan associated with relief of chronic pain and reduced use of pain medication: Results of a randomized, placebo-controlled double-blind pilot study. Journal of medicinal food, 18(1), 95-101.
  • Kawada, C., Yoshida, T., Yoshida, H., Matsuoka, R., Sakamoto, W., Odanaka, W., ... & Urushibata, O. (2014). Ingested hyaluronan moisturizes dry skin. Nutrition journal, 13(1), 1-9.
  • Kogan, G., Šoltés, L., Stern, R., & Gemeiner, P. (2007). Hyaluronic acid: a natural biopolymer with a broad range of biomedical and industrial applications. Biotechnology letters, 29(1), 17-25.
  • Liao, Y. H., Jones, S. A., Forbes, B., Martin, G. P., & Brown, M. B. (2005). Hyaluronan: pharmaceutical characterization and drug delivery. Drug delivery, 12(6), 327-342.
  • Oe, M., Sakai, S., Yoshida, H., Okado, N., Kaneda, H., Masuda, Y., & Urushibata, O. (2017). Oral hyaluronan relieves wrinkles: a double-blinded, placebo-controlled study over a 12-week period. Clinical, Cosmetic and Investigational Dermatology, 10, 267.
  • Oe, M., Tashiro, T., Yoshida, H., Nishiyama, H., Masuda, Y., Maruyama, K., ... & Fukui, N. (2015). Oral hyaluronan relieves knee pain: a review. Nutrition journal, 15(1), 11.
  • Papakonstantinou, E., Roth, M., & Karakiulakis, G. (2012). Hyaluronic acid: A key molecule in skin aging. Dermato-endocrinology, 4(3), 253-258.
  • Price, R. D., Berry, M. G., & Navsaria, H. A. (2007). Hyaluronic acid: the scientific and clinical evidence. Journal of Plastic, Reconstructive & Aesthetic Surgery, 60(10), 1110-1119.
  • Salwowska, N. M., Bebenek, K. A., Żądło, D. A., & Wcisło‐Dziadecka, D. L. (2016). Physiochemical properties and application of hyaluronic acid: a systematic review. Journal of cosmetic dermatology, 15(4), 520-526.
  • Sudha, P. N., & Rose, M. H. (2014). Beneficial effects of hyaluronic acid. In Advances in food and nutrition research (Vol. 72, pp. 137-176). Academic Press.
  • Weindl, G., Schaller, M., Schäfer-Korting, M., & Korting, H. C. (2004). Hyaluronic acid in the treatment and prevention of skin diseases: molecular biological, pharmaceutical and clinical aspects. Skin Pharmacology and Physiology, 17(5), 207-213.
sapiens.lt puslapyje yra naudojami slapukai. Naršydami toliau svetainėje Jūs sutinkate su būtinaisiais slapukais, kurie automatiškai nustatomi tam, kad svetainė veiktų tinkamai ir jų išjungti negalite. Visi slapukai apibūdinti ir jų sąrašas pateiktas žemiau esančioje nuorodoje. Sutikimą galėsite bet kada atšaukti, o slapukus ištrinti. Sužinokite daugiau